ATGAL / PLAČIAU...

Varno sakmė Dpoezijos Šaltinyje 2020

Esu aš VARNAS. Tas, kuris dievams patarinėjo, žmonėms ateitį lėmė, sparnų margumą gražino išmintimi. Mane girdite visur – mieste tarp mašinų ūžimo, girioje už medžių ošimo, ežero pakrantėje pliuškenant bangoms,snieguotoje pievoje, gurgždant sniegui. Nes aš – pasakoju. Pasakoju šio ir kito pasaulio istorijos, kurias susirinkau beklajodamas, beklausydamas, beišgirsdamas. Kai jūs, žmonės, jas išgirstate – nebegalite išlikti ramūs.

Jūs čiumpate stygas ir pieštukus, teptukus ir objektyvus, jūs lekiate mano ar savų istorijų užrašyti, pakartoti, papasakoti iš naujo, ir tai vadinate kūryba. O aš klausau – nes iš dviejų pasakojimų gimsta trečias, nes iš stygų virpesio išringuoja dainos, nes popierius atsimena šviesą. Tad papasakosiu aš vieną sakmę ir Jums apie DAUGODŲ DAINŲ ŽVAIGŽDES:

Seniai seniai Daugoduose gyveno žmonės ir Paukščiai. Paukščiai turėjo savo valdas, žmonės savo, vieni kitiems trupinių neskaičiavo ir kaimynyste džiaugėsi.

Kartą, kai visi Paukščiai treniravosi miške, vienas varnas, beje, jis buvo labai panašus į tokį filosofą iš Karaliaučiaus vardu Kantas, kai vaikščiodavo susidėjęs sparnus ant nugaros ir mąsliai dairydavosi į dangų, – lietaus arba lėktuvo, nes maistas jam nerūpėjo, – jis iš tolo pamatė besiartinantį lėktuvėlį ir sustingęs laukė. Atsidarė kabinos dangtis ir iš lėktuvo stryktelėjo ji.

- LABAS, AŠ ATSKRIDAU!, - pasakė Lakūnė, priėjusi prie didžiojo paukščio.
Varną, kurį vadinkime Kantu, akimirksniu pakerėjo jos balsas ir jis nuleido akis į perplyšusį varnalėšos lapą.

Nuo tos dienos Kantas sukosi aplink žmonių namą ir vis žvilgčiojo pro langą, ką veikia Lakūnė. Meilė neturi ribų, nujautė Kantas. Tai suprato ir ji. Jie žiūrėjo vienas į kitą kiaurai namų sienas ir mintyse kūrė dainas. Tos dainos buvo kaip laiškai, kaip rankos, kaip apsikabinimai ir viena po kitos jų godos kilo į dangų virsdamos žvaigždėmis. Ilgai ilgai gyveno varnas Kantas virš Daugodų žiebdamas dainų žvaigždes, išmokė ir kitus Paukščius godot. Ilgainiui dainų žvaigždės apjuosė besisukančią žemę ir buvo pramintos Paukščių taku.

O paukščių dainas susapnuodavo žmonės, vadinami bardais. Jos ypatingai skamba čia, Daugoduose rugpjūtį, tereikia jas išgirsti.

Vietos KUKUČIO komentaras: Kantas išmokė mylėti, prisirišti, šalia žmogaus savo gyvenimą godoti. Dainų žvaigždėmis pasaulį apibarstyti ir merkti akį, kol debesys plaukia.


Paremkite renginį paspausdami ant reklamos:


Paskelbė: / Paskelbta: 2020 06 24